Jaunųjų lyderių klubas

  • Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Savaitės interviu
Nuo šiol kiekvieną savaitę turėsime naują interviu su vis kitu klubo nariu.
 Interviu su Monika – klubo prezidente

Apie pačią pradžią, didelius norus ir asmeninius tikslus

 Monika jau nuo žemesnių klasių nestokojo aktyvumo – apie trejus metus lankė choreografijos, muzikos mokyklą, kurią baigė pernai metais. Kiek vėliau prisidėjo ir prie gimnazijos mokinių seimo veiklos. Užimtumo tikrai netrūko, tad kodėl panorai prisijunti prie Jaunųjų lyderių klubo?

 

Tiesiog lankydama šokių, muzikos pamokas, supratau, kad noriu kažko daugiau, o to choreografijos ir muzikos mokykla duoti negalėjo. Pradėjusi lankyti mokinių seimą, gavau progą sudalyvauti mokymuose, prisidėti prie renginių organizavimo. Tačiau vis dar kažko trūko. Kadangi lankydavausi Rokiškyje vykstančiuose renginiuose, žinojau, kad yra toks kaip Jaunųjų lyderių klubas; jį lankė ir mano sesė. Tačiau prie klubo nusprendžiau prisidėti nepaskatinta sesės, o dėl to, kad pati labai norėjau įgyti naujų žinių, patirties.

 

Pati pradžia klube: kaip sekėsi, ar nebuvo sunku įsitrakti į veiklą, kokie buvo pirmieji tavo darbeliai klube, ką jie tau davė?

 

Kadangi buvo didžiulis noras veikti, tai ir sekėsi neblogai. Buvo ruduo – ruošėmės klubo trejų metukų gimtadieniui. Kartu su kita klubo nare Goda turėjome idėją kaip originaliai pristatyti organizacijos veiklą. Kultūros centro fojė sugalvojome padaryti stendus su visa informacija. Tikriausiai dabas atrodo labai mažas, tačiau paplušėti prie vieno tekdavo net pora valandų – viską stengėmės atlikti labai kruopščiai. Po truputį vis daugiau įsijungiau prie klubo veiklos. Galop išdrįsau ir turimas idėjas sudėti į projektą „Molberto diena“. Jo metu kiekvienas jaunuolis galėjo išreikšti savo mintis, svajones teptuko pagalba. Projekto darbai buvo parduoti akcijoje „Ir mes galime padėti“, prisidedant prie mažo berniuko svajonės išpildymo.

Prisimenu, kaip vyresni klubo nariai vykdė „Treasure hunters“ projektą. Turėjau dalyvauti ir aš, tačiau susirgau. Buvo labai liūdna ir apmaudu, kad negalėjau prisijungti.

Pernai metais buvo viena iš bene didžiausio ir jau tradicija tapusio festivalio projekto „Tėvo gitara“ tarptautinių jaunimo mainų iniciatyvinės grupės narių. To nauda dar ir dabar neapsakoma: milžiniškas tavo atsakomybės ugdymas, naujos pažintys bei kontaktai su užsieniu, darbo su projektu pamokos ir, aišku, puikiai praleistas laikas.

 

Ar klubas davė tau kažkokios asmeninės naudos, galbūt kažkaip pakeitė tave? Pasakojai, jog vėliau įsitraukei prie klubo valdybos – kokį vaidmenį tenai atlikai; pareigomis buvai patenkinta?

 

Per JTBA (Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra) vykdomus įsivertinimo mokymus supratau didelį pokytį bendravime; galėjau laisvai, drąsiai užkalbinti naują žmogų – įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Su kiekvienais mokymais su klubo nariais tapome vis geresni draugai, įgydavau naujos patirties.

Pirmoji valdyba tai buvo tarsi maži pamatai jos tolesnei veiklai, nes kiekvienas, iš joje esančių, turėjome sritį, už kurią buvome atsakingi. Mano atsakomybė buvo už klubo įvaizdžio sritį. Deja, šitoje srityje savęs neatradau, nepavyko realizuoti. Tačiau kaip ir projektas „Molberto diena“, kuris buvo visai priešingas man, leido suprasti, kad renkantis reikia viską labai gerai apgalvoti ir tik tada apsispręsti. Atvirkščiai nei pirmoje valdyboje, antrojoje sekėsi kur kas geriau – pavyko įgyvendinti idėjas. Kažką darant, viską reikia išjausti. Atstovavau laisvalaikio sritį – turėjau rūpintis bendru klubo narių laiko praleidimu. Idėjų tikrai netrūko: keliavome palydėti saulės paskutinę vasaros dieną, rinkdavomės į filmų ir filmukų peržiūras, stalo žaidimų vakarus. Pasibuvimų metu kartu labai susibendravome, tapome vieningesni. (Aišku, prie to nemažai prisidėjo ir mokymai.)

 

Atsakomybės ugdymas valdyboje, mokymų metu ir galop – iškelta kandidatūra į prezidentus. Ar to tikėjaisi? Nebijojai dar didesnės atsakomybės?

 

- Sužinojus, jog esu iškelta į kandidatūrą, buvo savotiškas nustebimas, užplūdo krūva nepaaiškinamų emocijų. 

Dėl teigiamo atsakymo buvau užtikrinta, nes jaučiau ir atsakomybę, ir pagarbą klubui. Visi mokymai, mainai – nemaža investicija į mane, leidusi man augti ir tobulėti, nes iš viso to galima pasiimti labai daug.

 

Būtent prieš tavo kadenciją klubo prezidento pareigas ėjo Mantas. Ar vadovaujiesi kokiais nors jo principais?

 

Ne,(Labai užtikrinta) nes nesu Mantas. Juk jį kopijuodama, susivarysiu, nes man tai nebūdinga. Dalykai, kurie kyla ne iš manęs – bevertiški.

 

Ar turi asmeninių tikslų, klubo misiją/viziją?

 

Noriu, kad būtų dar spartesnis judėjimas į priekį, dar didesnės galimybės tobulėjimui, savęs realizavimui; ir, kad klube nesijaustų jokių sienų. Tikiu, kad klubas taps dar daugiau žinomas bei bus rašomi dar didesni projektai, o „Tėvo gitara“ bus dar garsesnė.

 

... ir tavo palinkėjimas? 

 

Visą laiką siekti savo svajonės!

 

AČIŪ!

 

Interviu parengė: Veronika Butkevičiūtė

 
< Ankstesnis   Kitas >

Draugai










erasmus.jpg







Tavo centas gali!' mce_tsrc=

Wrapper


Gyvai

Šventumas yra idealas ir labai labai retas ir didelis įvykis žmonijos istorijoje. Ar šventumas yra įmanomas man? Šventumas yra įmanomas absoliučiai mums visiems… Bet kai einu per parką ir ištiesiu savo ranką paukščiukui, jis nuskrenda, nenutupia ant mano delno. Tai aš ir žinau, kad esu dar labai labai toli nuo šventumo.(J. Mekas)
---
Rokiškio jaunimo organizacijų sąjunga "Apvalus stalas" yra Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) narė.
---
2012 m. gegužės 29 d. RJOS "Apvalus stalas" įgyjo EST priimančios, siunčiančios ir koordinuojančios organizacijos statusą.
---

Nauja skiltis "KELIAUK IR TOBULĖK"

---

Išsakyk savo nuomonę

---

Skirk 2%

Akimirka

Prisijunk!